Privačių ir valstybinių įmonių konkurencija

Apie valstybinių įmonių trūkumus kalbama vis dažniau. Kol privačios įmonės didina savo pelną, valstybinės įmonės skundžiasi didėjančiais nuostoliais. Siekdami apsaugoti valstybę nuo pražūtingos veiklos, rinkodaros specialistai ragina privatizuoti įmones, priklausančias valstybei. Tačiau ar privatizacija išspręstų visas problemas? Mes galime viską atiduoti į privačių įmonių rankas, tačiau neturėtume pamiršti ir kitų svarbių aspektų – valstybinių įmonių veikla yra būtina konkurencingam ir pilnaverčiam valstybės vystymuisi.

verslasJei peržvelgtume pastarųjų metų statistiką, įsitikintume, kad valstybinės įmonės iš tiesų dirba nepelningai. Kai kurių įmonių veikla (pvz., Lietuvos geležinkelio) yra ir nuostolinga. Privačios įmonės veikia žymiai našiau ir efektyviau, tačiau tai yra savaime suprantama – šios įmonės turi konkretų savininką, kurio svarbiausias tikslas yra pelnas ir visos įmanomos priemonės, būtinos pelnui pasiekti. Valstybinės įmonės konkretaus savininko neturi, dėl to ir darbuotojų motyvacija rūpinamasi itin retai. Be to, valstybinių įmonių vadovai Lietuvoje gauna itin kuklias algas. Kol privačios įmonės investuoja į gabius darbuotojus, valstybinės įmonės renkasi tuos, kuriuos tenkina siūloma alga ir darbas, neleidžiantis plėtoti asmeninių gebėjimų. Savaime suprantama, tokie žmonės dirba nemotyvuotai.

Nors valstybinės įmonės negali pasigirti pelnu, jos yra reikalingos socialiniu požiūriu. Bet kokia įmonė, siekianti pelno, greitai reaguoja į rinkos pokyčius, o tai reiškia, kad lengva ranka gali atsisakyti nepelningų produktų ar paslaugų ir atleisti nebenaudingus darbuotojus – verslininkai netoleruoja jokių nuostolių. Tuo tarpu valstybinių įmonių veikla itin dažnai yra orientuota į gyventojus ir jų poreikius, pvz., nors Lietuvos geležinkeliai kasmet kalba apie didėjančius nuostolius, tačiau savo veiklos neatsisako – taip rūpinamasi ne tik žmonėmis, kurie gyvena mažesniuose kaimeliuose, bet ir visais tais, kurie negali sau leisti brangesnių kelionių autobusu ar automobiliu. Nors privati veikla turi neabejotinų pranašumų, pvz., tokios įmonės dirba našiai ir efektyviai, jaučia atsakomybę už atliktus darbus, todėl rūpinasi paslaugų bei prekių kokybę ir t. t., tačiau ir valstybinė veikla turi savų privalumų: tokios įmonės ne tik rūpinasi gyventojais, bet ir neslepia mokesčių, o bet koks pelnas grįžta į valstybės biudžetą. Deja, kol kas valstybinės įmonės apie didelį pelną tegali svajoti, nes dirba neefektyviai – neinvestuoja nei į darbuotojus, nei į darbų kokybę.

Nors šiandien Lietuvos valstybinių įmonių pelnas artimas nuliui, daugelio kitų valstybių (pvz., Skandinavijos šalių) pavyzdžiai tik patvirtina, kad tinkamai pertvarkius valstybinės veiklos sistemą, valstybinės įmonės gali atnešti labai daug naudos. Siekdami, kad mūsų šalis nebesiskustų vis didėjančiais nuostoliais, turėtume sukurti (ir įgyvendinti) apgalvotą ir mūsų valstybei tinkantį valstybinių įmonių valdymo planą ir pradėti rūpintis darbuotojų motyvacija. Be to, reikėtų šioms įmonėms sukurti veiklos autonomiją – taip valstybinės įmonės būtų atribotos nuo bet kokių politinių interesų ir spaudimo.

Šiandien vis garsiau kalbama apie viešosios ir privačiosios veiklos partnerystę. Tai daugelio Europos valstybių išbandytas modelis, kuris itin greitai pasiteisino. Tikimasi, kad tokia partnerystė Lietuvoje sumažintų išlaidas, tačiau skatintų darbuotojų motyvaciją – darbai vyktų efektyviau, našiau ir pelningiau. Vis dėlto daugelis rinkodaros specialistų vis dar viešai abejoja, ar mūsų valstybinės įstaigos iš tiesų yra pasiruošusios atsakingam ir brandžiam bendradarbiavimui su komercijos rinka.